Viską galima nuryti, jei nemoki atsišaudyti.
Savo bėdas apklostau patalais, apkamšau, paseku pasaką, pakšteliu į skruostą ir labos nakties palinkiu. Kartais pavargstu šitaip beplušdama, ypač jei tų vargelių nakvoti daug prisirenka. Bet būk geras, ir gausi gerą atgal. Bent šiek tiek. Kada nors. Galbūt vienas iš jų patykos kol užmigsi kuriam nors kamputy, palikęs geriausią vietą jam, prisliūkins ir palies švelniai kaktą sumurmėjęs: bet gelbėk mus nuo pikto.
Gelbėk mus nuo pikto,
sakau kai gula pyktis ant pečių.
Ir tyliai padėkoju, kai namie belieka tiktai laimė.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą