priešpilnis

Vis arčiau pilnatis, vis arčiau tas tūžmingas kaukimas
Vis toliau siluetas
Vis toliau ir arčiau, ir aš vėl jį prisitraukiu

Vilku tokią naktį
Tai vilku, tai mėnuliu pavirsti per maža
Išsilieti ištirpti į dangų į tylą

O toliau leidžiuos voratinkliais ir nieks visai nebesirimuoja. Bet tiek žodžių. Ir srūva jie kalnų upeliu. Srūva, užlieja ir sako: nutilk.
Nutilk ir tu, į aksominį korsetą susisukus.
Į skrynelę tave į narvelį
Bet kur
tik nutilki.

Kai kulkos baigėsi, likau tik aš
perlamutriniais nagais, raudonom lūpom,
nukandžiotom iki kraujo
ėjau šitaip, kol pėdos nutirpo,
kol nusviro galva ir kambary beliko
tik tas kartus kvapas,
be garso suradęs kelią
nuo Niujorko iki čia,
iki šitos bakūžės, kur laimė niekada neateitų,
nes šičia jautiesi mažesnis už mažą,
nes čia vėjai pučia kiaurai
ir belieka tik kartojimas:
niekada

---
kai išaušo ta diena
aš supratau
jog nei vienas ginklas man
nebepadės
nei vienas įrankis manęs iš ten
ar to iš manęs
nebeištrauks
ir pasiliksim
aš jame - jis manyje
o seilės bėgs man per pirštus
tokios karčios be galo sūrios ir šaltos
ir nieks nebeduos man pirštinės
nieks nebepasirūpins kad ant ginklo neliktų
žymių
kad čia kažkas buvo
kažkieno laimė neatėjo ir praėjo

---
argi čia ateitų tavo laimė?
Gaveli, dar vienas pokeris
ir aš tau atsakysiu