Kai šviesa išsenka
belieka išlįsti iš šešėlių
kad ir kaip sunku būtų
vilkti tuos nušiurusius drabužius

juk visiems ateina diena
kai munduras praranda spalvą
kai skylėms nebeužtenka lopų
ir oras atrodo praretėjęs

sunku įkvėpti
kai šitaip greitai žingsniuojant
pinasi kojos
o kelio galo nesimato

sako, tunelio gale - šviesa
bet niekada nežinai
galbūt tai traukinys
galbūt tai jau tavo paskutinė stotelė

---
ir kai akis aptrauks migla
nebesinorės jau verkti

nes ežero vidury
visuomet tik vanduo

Alisa sūkurinėj vonioj

Sūkurys viduj
stebiu, kaip viskas nyksta, viskas grįžta į vieną tašką
viskas išeina iš vienovės ir grįžta ten pat, kad ir kokiu kampu bepasuktum

kad ir kaip bepasuktum - tas pats veidas
sako, iš čia ir gimsta visas tas absurdas

angelo veidas, galėtum taip jį
už sparnų
ir pakilti

bet matai, visada yra sūkurys
visada yra tik viena išeitis
visada yra tik vienas šansas
viena galimybė

Dievas kiekvieną dieną mums leidžia pakeisti savo gyvenimus
kažkurią vieną sekundę tai gali įvykti
todėl įsiveriu diržą į kitą pusę
lipu laiptais užuot važiavusi liftu
atsisveikinu su mergyte -
galbūt jis jau pasikeitė
galbūt ši tuštuma jau šį bei tą įgalina

tai sūkurys, ar tuštuma
apsispręsk pagaliau
abu, tikriausiai abu

besisukanti tuštuma, tuštuma, pilna judesio į vieną tašką
duokDie, kad ši tuštuma nuvestų mane tiesiai prie triušio olos

žemuogių laukais
žemuogių laukais nuolat nebėgiosi, vaike
raudonos pėdos gali nebenusiplauti
o ką tada
tada tik rankas į viršų keldamas
galėsi pagauti atsakymą
ir tik su sąlyga
kad labai norėsi
o kai nori reikia užsimerkti
bent taip sakydavo mano senelė
(ji išgyveno šimtą metų todėl aš jos žodžiais pasitikiu)

Your golden eyes are like bridge over the ocean

Lying down in december's grace

The sky is falling,

Sky is falling you said

And it really fell on my shoulders

I can feel the weight

I can see the light through the darkness

A tiny line of golden sky

You know, gold is for immortality

už bausmę

Kaži kodėl nesmagu žiūrėti į žmones, kurie nebenori liestis rankomis;
kurie supanašėja su vilkais, o jų batuose belieka tik smėlis.

Jis labai garsiai girgžda, trinasi tarp dantų ir palieka ten
karstelėjusį atminimų skonį.

Žinai koks būna vakaras prie jūros?
Kai nugara eina pagaugais, kai atrodo, jog bangos tave tuoj
sučiups ir nuplaukdins toli toli..

Kai atrodo, - nertum,
bet kažkodėl pakerta kojas.

Taip ir lieki stovėti:
drebantis, nutolęs nuo horizonto, svetimas sau ir jūrai.

if i ever feel better

Vilnius tuščias ir nykus
spaudžia man tarpdančius
dešinę ar kairiąją krūtį žmogau
o jis ima ir nusisuka

lapų baltumas jau graužia akis
raidės bėga ir jų nepagausi
jis sako kad lis
aš juokiuosi ir ko čia man juokinga
nežinau

Pakelk, - sako, -
pakelk šitą akmenį ir sviesk tolyn.
Kol dar aidas neištarė tavo vardo,
kol dar valtis siūbuoja nesudrumsdama ežero paviršiaus.

---
Ar spėjau, mama.

Prisimenu:

Būrys vyrų su šautuvais stovėjo lovos galugaly
Per mano devyniasdešimt pirmajį gimtadienį.

Kiti mėtė dar mano senelės porcelianą iš antikvarinės
spintelės, stalčiai atviri - lyg išprievartauti.

Vedė per stiklus mane, braižė ir smigo į pėdas;
Nebuvo gaila - lazdą pro uždarą langą išmetė.

Vienmarškinę, palaidais sidabriniais plaukais
Skubino, ir į mašiną, kaip milžiniško drakono nasrus, sviedė;

Kai padangos sužviegė iš skausmo ir kraujais pradėjo spjaudytis,
Kelio atgal nebebuvo.

let's have a toast for a douchebag

Jeigu būčiau balerina
Jei galėčiau koją iškelt sau virš galvos
Jei turėčiau dideles dideles akis
Kaip meduoliai
Galbūt būčiau pati laimingiausia

O dabar -
nors esu skatiko tevertas pinokis
nors mano akys
kaip pavasario žemė
apibarstyta pelenais
aš vis tiek laiminga

O šitaip natoms šokinėjant
per klavišus
Šitaip aštriai ausį rėžiant
ar beliko man laimės, kad dainuočiau

broliui

Aš tau atnešiu šypseną ant paprasto molinio padėklo,
įdėsiu tau ją į tuos mažus delnus
ir eisim abu susikibę;
jokie vėjai tarp mūsų neprasiskverbs -
nes tai ir yra brolis ir sesė.

tu tik nenustok taip šokti
ir nepamiršk apkabinti, kai grįžtu į namus.

conclusion:

and those holes in which you fall - they aren't always the same, Alice.

Šalna šįryt nukandžiojo man pirštus/ jų galiukai klaidžioja kažkur Vilnelėj.

Ir net naujoj šviesoj aš ieškosiu senųjų atspalvių;
galvoj vis dar aidi nuvažiuojančio traukinio bildesys.

Autobusas pilnas žmonių. Kiekvienas turi savų svajonių, tikslų ar baimių. Ir dvi galimybes:
a) tie, kurie sėdi veidu į praeitį. Jie žvelgia savo baimėms į akis, tolsta nuo savojo tikslo.
b) tie, kurie žiūri į tolį. Jie artėja prie savo svajonių ir palieka baimes už storo lango stiklo.
O kas lieka tokiems kaip aš, kurie sėdi šonu?

Beje, ruduo Vilniuj - ne ruduo.

drinking in L.A.

There's no other place like home.
Savi kvapai, savas, ramus tekėjimas, rudeniniai obuoliai, geltonas ir tuščias miesto centras.
Čia net miegasi ramiau.

Ir jeigu muzika gali skambėti,
būtent šitaip ji skamba tik čia -
klevų sulai bėgant pro pirštus,
žolei įaugant į nugarą,
veidu į saulę -
ei, aš tik truputį pakrausiu savo saulės bateriją
ir galėsim kalbėtis

kalbėtis, jie liepia kalbėtis,
o aš nenoriu -
man reikia muzikos,
tik šitos vienintelės melodijos,
o tuomet aš jau gal ir galėčiau nusišypsoti,
truputį išeiti į priekį ir pradėti savo pasakojimą:

Hello, I'm Eglė and today I will be talking about myself...

Visai kaip anoniminių alkoholikų klube, -
juokiamės mes,
ir nejučia ateina mintys:
o gal būt aš ir esu alkoholikė,
siurbčioju gyvenimą -
ir galo nesimato.

O kai malonumas dingsta,
aš ateinu čia,
kur skamba šita muzika,
kur gal būt yra nors vienas panašaus likimo žmogus:
Pasišnekam, pasiklausom
ir pradedam viską iš naujo.

Jeigu skausmas kišenėj, tai jau nieks nebemirkčios -
nei namų langai, nei praeiviai.
Ir net jei lietus barbens į makaulės stiklą,
neatidarysiu -
skersvėjis išlauš duris.

God bless every broken.
Still wake up shaking.

apie tobulybę

Akimirka. Tik tiek trunka tobulybė.
Todėl dažniausiai jos ir nepastebim.

Galbūt ji praslinko, kai laižiau sau prakaitą nuo lūpų, užsikąsdama žolės gabalėliu;
galbūt ji praslinko tuomet, kai gulėjau ant ryto žolės ir įsivaizdavau esanti Londone;
galbūt aš jos nepastebėjau ten kažkur tarp žvaigždžių.

Bet jeigu aš jos nepastebėjau, nepajutau, tai dar nereiškia, kad jos ir nebuvo.

Ožiaragiai turi tendenciją įsižiūrėti tokius žmones, kurie yra ne jų nosims.

o leidžiantis saulei belieka valgyt džiūvesėlius.

Ir jeigu šitam krašte gyventų poliarinės meškos, aš vieną tokią auginčiau savo kieme. Atneščiau jai vaflių rytais ( o tai reiškia, kad pirmiausia išmokčiau gaminti valgį ) : sėdėtume, gertume arbatą ir stebėtume, kaip kyla saulė.

Poliarinė meška būtų mano geriausia draugė. Ir jai niekada nereiktų jokio vardo.
Tokie jau tie draugai.

Žmonės keičiasi, bet vietos išlieka.
Štai kas yra nemirtinga.