sunset

Sometimes you can feel the pressure
The blood
Sticking its nose
Like a bird

Sometimes it feels like the skies are falling
And you don't even know then
If it's blue, black or bright
Inside & outside

Sometimes I can feel your hands
Always soft and warm
Welcoming, I guess
Until one day you say good-bye

Sometimes each of us feels the silence
Sticky, heavy
And even if you try to speak
The words get you nowhere - you end where you have started
Dead silence and our heads down in shame

When the skies are falling
The blood starts to run from my nose
From your hands too (I guess so, or was I dreaming?)
And then
---
Silence

But why then my feet are still dancing
To the rhythm similar to your soul's
It seems like I'm closer
And you look at me, smiling

In the silence, in the epiphany
I realize that I would never know
But it's a fool's destiny, I guess
To live and hope, and love

o po to
tu atsistoji, atsisėdi kitam kambario gale
ir aš vėl imu tavęs ilgėtis

rankose tik trupiniai:
nei duonos riekės
nei pieno stiklinės
nei žemuogių skonio

nei tavo kvapo
--
tiesą pasakius,
jau seniai nebejaučiu tavo kvapo

ir nežinau, ar pasiilgau

nežinau,
ar už lango girdint paukščius
dar pagalvoju apie tave

rodos, mintis audžiasi
bet taip ir nepasiekia sąmonės
nepasileidžia žodžiais
oda nepašiurpsta

taip ilgai galvojus
nebežinau,
ar dar noriu prisiminti
ar dar noriu galvoti
o gal geriau tiesiog ---

kartais aš užkliūnu už savęs,
kad vėl pradėčiau pasaką iš naujo --

pasisodinu ją ant taburetės
kuri turi tik tris kojas
laikyk lygsvarą,
kad neužmirštum
kad atsimintum, kas esi

kas esi? kur esi?
tik atspindys ežero paviršiuj
veidrody
butelio dugne

tu buvai, tu esi, ar būsi?
o gal ne?
kartais pamirštu kad esu
kas esu

o gal tai tik mintys

šnekuosi su savimi
nes atsibodo laukti
kartais ir man atsibosta laukti,
aš jau ilgai laukiu
sakyk,
kiek ilgai dar išlauksi?

ir laukdamas atsiminsi
ir laukdama atsiminsi
kad viską jau pamiršai

It's about time we woke up.

Vienintelis dalykas dabar, kuris galėtų gelbėti iš šios tragiškos situacijos
tai žolė
rasota
po basomis kojomis
šilta kutenanti kvepianti

bent ji niekur nepabėgs
bent iki žiemos
o ją pakeis sniegas
jis šaltas, bet blizga

taip blizgėtų ir mano akys, jei tik joms tai leisčiau
kaip sniegas
kaip žvaigždės
kaip konfeti scenoje leidžiantis uždangai

uždanga vis tiek anksčiau ar vėliau nusileidžia
ją pakeičia kitos dekoracijos
kitas spektaklis
kitas gyvenimas
kitas pasirodymas
kita daina
kitas šokis

tik žvilgsnis tas pats,
neramus, ieškantis, kuriantis
skaudantis

rankos kurios neapglėbia
niekad ir nebeapglėbs
žvilgsnis nebepaglostys, jei kada ir bandė -
dabar tarp jūsų uždanga

belieka rinktis tarp pasirodymų
atskleisiu paslaptį: jie bus skirtingi
tyla ir triukšmas negali susitikti vienoje scenoje
tik ne šiame teatre
tik ne po mano kuriančia ranka

trūksta oro
kojos dreba
kartais atrodo, kad ne viskas gali būt
pakelta

kad ir kiek plautum pėdas
vis tiek įžengi į tą patį juodą vandenį
tos pačios klaidos
tik batai kiti

rodos
dar plaikstosi plaukai ant bėgių
dar kvepia kažkur
kažkas
tačiau pirštai nebeužčiuopia
nebepasiekia
neberanda

savaitė
ar dvi
ir uždangos pakyla
o gal ir nukrenta
-- scena ištuštėja

nėra kam nusilenkti
nėra kam pasakyti
jau sakiau
taip jau buvo
kiek dar kartų bus

išmokti
pėdas laikyti sausai
vandens į burną prisisemti
ar piktu žodžiu aš per daug miniu
atleisk man už tai
bet nebegaliu

atsuk savo veidą
neberodyk piršto
į savo nuodėmes pati galiu baksnoti
skandint jas puodely
kol burna ims džiūti

kiek dar kartų nusisuksi
šypsenos reikia ir varguoliui
ne išmaldos prašau
o gydančios rankos.

Nuo šalčio susikūprinusius pirštus darosi vis sunkiau ištiesti.
Rabi, kuris iš mūsų dar tikras?

---
Susisukti į kailinius lengviau
Negu šitaip nagus sau į delnus susmeigti
Nes skauda
Kol gyvas tol skauda
Kol griežia dantimis už lango
Griežia ir ploja rankom

"Taip tau ir reikia"
Ir pradeda sukti pirštą palei nosį
Šaiposi
Nusiauna batą ir sviedžia

Skauda kol gyvas tol skauda
Ir nerimas vis
Tai ateina tai išeina
Neapsisprendžia kaip koks nedavalgęs katinas
Be ūsų turbūt buvo
Tas katinas

O aš jau norėčiau namo
Nes skauda kol gyvas tol skauda
Nenoriu pradingti paveiksle
Ar įklimpti pusny kol sniegas ištirps
Kol atėjus pavasariui beliks tik mano skeletas

Skauda nes gyvas
Tiek skaudės kiek būsiu gyvas
Gyvastis iki kaulų įsirėžusi
Todėl ilgai dar skaudės.

Alice's dead.

Tau gali išdaužti langus
Ar išmušti dantis
Praskelti lūpą
Nesvarbu

Jau niekas nesvarbu
Kai koja už kojos
Slepiesi
Ir galo toms slėpynėms nėra

Būtų lengviau turėti kepurę
Ištraukti triušį
Padėti ant stalo
Tegul džiaugiasi stebintys

Spoksantys
Baksnojantys pirštais
Ar tai stebuklas
Ar nemokšiškumas

Kad triušis ne baltas
O juodas
Ir šypsena kažkodėl
Pradingsta

Alohomora
O akys vis dar užmerktos
Stipriai laikai jas
Nes žengti per slenkstį per baisu

Ten baubas
Ten chimera
Geriau jau ten būtų
Stebuklų šalis

Kai šviesa išsenka
belieka išlįsti iš šešėlių
kad ir kaip sunku būtų
vilkti tuos nušiurusius drabužius

juk visiems ateina diena
kai munduras praranda spalvą
kai skylėms nebeužtenka lopų
ir oras atrodo praretėjęs

sunku įkvėpti
kai šitaip greitai žingsniuojant
pinasi kojos
o kelio galo nesimato

sako, tunelio gale - šviesa
bet niekada nežinai
galbūt tai traukinys
galbūt tai jau tavo paskutinė stotelė

---
ir kai akis aptrauks migla
nebesinorės jau verkti

nes ežero vidury
visuomet tik vanduo