o leidžiantis saulei belieka valgyt džiūvesėlius.

Ir jeigu šitam krašte gyventų poliarinės meškos, aš vieną tokią auginčiau savo kieme. Atneščiau jai vaflių rytais ( o tai reiškia, kad pirmiausia išmokčiau gaminti valgį ) : sėdėtume, gertume arbatą ir stebėtume, kaip kyla saulė.

Poliarinė meška būtų mano geriausia draugė. Ir jai niekada nereiktų jokio vardo.
Tokie jau tie draugai.

Žmonės keičiasi, bet vietos išlieka.
Štai kas yra nemirtinga.