Autobusas pilnas žmonių. Kiekvienas turi savų svajonių, tikslų ar baimių. Ir dvi galimybes:
a) tie, kurie sėdi veidu į praeitį. Jie žvelgia savo baimėms į akis, tolsta nuo savojo tikslo.
b) tie, kurie žiūri į tolį. Jie artėja prie savo svajonių ir palieka baimes už storo lango stiklo.
O kas lieka tokiems kaip aš, kurie sėdi šonu?

Beje, ruduo Vilniuj - ne ruduo.

drinking in L.A.

There's no other place like home.
Savi kvapai, savas, ramus tekėjimas, rudeniniai obuoliai, geltonas ir tuščias miesto centras.
Čia net miegasi ramiau.

Ir jeigu muzika gali skambėti,
būtent šitaip ji skamba tik čia -
klevų sulai bėgant pro pirštus,
žolei įaugant į nugarą,
veidu į saulę -
ei, aš tik truputį pakrausiu savo saulės bateriją
ir galėsim kalbėtis

kalbėtis, jie liepia kalbėtis,
o aš nenoriu -
man reikia muzikos,
tik šitos vienintelės melodijos,
o tuomet aš jau gal ir galėčiau nusišypsoti,
truputį išeiti į priekį ir pradėti savo pasakojimą:

Hello, I'm Eglė and today I will be talking about myself...

Visai kaip anoniminių alkoholikų klube, -
juokiamės mes,
ir nejučia ateina mintys:
o gal būt aš ir esu alkoholikė,
siurbčioju gyvenimą -
ir galo nesimato.

O kai malonumas dingsta,
aš ateinu čia,
kur skamba šita muzika,
kur gal būt yra nors vienas panašaus likimo žmogus:
Pasišnekam, pasiklausom
ir pradedam viską iš naujo.

Jeigu skausmas kišenėj, tai jau nieks nebemirkčios -
nei namų langai, nei praeiviai.
Ir net jei lietus barbens į makaulės stiklą,
neatidarysiu -
skersvėjis išlauš duris.