o po to
tu atsistoji, atsisėdi kitam kambario gale
ir aš vėl imu tavęs ilgėtis

rankose tik trupiniai:
nei duonos riekės
nei pieno stiklinės
nei žemuogių skonio

nei tavo kvapo
--
tiesą pasakius,
jau seniai nebejaučiu tavo kvapo

ir nežinau, ar pasiilgau

nežinau,
ar už lango girdint paukščius
dar pagalvoju apie tave

rodos, mintis audžiasi
bet taip ir nepasiekia sąmonės
nepasileidžia žodžiais
oda nepašiurpsta

taip ilgai galvojus
nebežinau,
ar dar noriu prisiminti
ar dar noriu galvoti
o gal geriau tiesiog ---