Autobusas pilnas žmonių. Kiekvienas turi savų svajonių, tikslų ar baimių. Ir dvi galimybes:
a) tie, kurie sėdi veidu į praeitį. Jie žvelgia savo baimėms į akis, tolsta nuo savojo tikslo.
b) tie, kurie žiūri į tolį. Jie artėja prie savo svajonių ir palieka baimes už storo lango stiklo.
O kas lieka tokiems kaip aš, kurie sėdi šonu?

Beje, ruduo Vilniuj - ne ruduo.