Pakelk, - sako, -
pakelk šitą akmenį ir sviesk tolyn.
Kol dar aidas neištarė tavo vardo,
kol dar valtis siūbuoja nesudrumsdama ežero paviršiaus.

---
Ar spėjau, mama.

Prisimenu:

Būrys vyrų su šautuvais stovėjo lovos galugaly
Per mano devyniasdešimt pirmajį gimtadienį.

Kiti mėtė dar mano senelės porcelianą iš antikvarinės
spintelės, stalčiai atviri - lyg išprievartauti.

Vedė per stiklus mane, braižė ir smigo į pėdas;
Nebuvo gaila - lazdą pro uždarą langą išmetė.

Vienmarškinę, palaidais sidabriniais plaukais
Skubino, ir į mašiną, kaip milžiniško drakono nasrus, sviedė;

Kai padangos sužviegė iš skausmo ir kraujais pradėjo spjaudytis,
Kelio atgal nebebuvo.

let's have a toast for a douchebag

Jeigu būčiau balerina
Jei galėčiau koją iškelt sau virš galvos
Jei turėčiau dideles dideles akis
Kaip meduoliai
Galbūt būčiau pati laimingiausia

O dabar -
nors esu skatiko tevertas pinokis
nors mano akys
kaip pavasario žemė
apibarstyta pelenais
aš vis tiek laiminga

O šitaip natoms šokinėjant
per klavišus
Šitaip aštriai ausį rėžiant
ar beliko man laimės, kad dainuočiau

broliui

Aš tau atnešiu šypseną ant paprasto molinio padėklo,
įdėsiu tau ją į tuos mažus delnus
ir eisim abu susikibę;
jokie vėjai tarp mūsų neprasiskverbs -
nes tai ir yra brolis ir sesė.

tu tik nenustok taip šokti
ir nepamiršk apkabinti, kai grįžtu į namus.

conclusion:

and those holes in which you fall - they aren't always the same, Alice.

Šalna šįryt nukandžiojo man pirštus/ jų galiukai klaidžioja kažkur Vilnelėj.

Ir net naujoj šviesoj aš ieškosiu senųjų atspalvių;
galvoj vis dar aidi nuvažiuojančio traukinio bildesys.

Autobusas pilnas žmonių. Kiekvienas turi savų svajonių, tikslų ar baimių. Ir dvi galimybes:
a) tie, kurie sėdi veidu į praeitį. Jie žvelgia savo baimėms į akis, tolsta nuo savojo tikslo.
b) tie, kurie žiūri į tolį. Jie artėja prie savo svajonių ir palieka baimes už storo lango stiklo.
O kas lieka tokiems kaip aš, kurie sėdi šonu?

Beje, ruduo Vilniuj - ne ruduo.

drinking in L.A.

There's no other place like home.
Savi kvapai, savas, ramus tekėjimas, rudeniniai obuoliai, geltonas ir tuščias miesto centras.
Čia net miegasi ramiau.

Ir jeigu muzika gali skambėti,
būtent šitaip ji skamba tik čia -
klevų sulai bėgant pro pirštus,
žolei įaugant į nugarą,
veidu į saulę -
ei, aš tik truputį pakrausiu savo saulės bateriją
ir galėsim kalbėtis

kalbėtis, jie liepia kalbėtis,
o aš nenoriu -
man reikia muzikos,
tik šitos vienintelės melodijos,
o tuomet aš jau gal ir galėčiau nusišypsoti,
truputį išeiti į priekį ir pradėti savo pasakojimą:

Hello, I'm Eglė and today I will be talking about myself...

Visai kaip anoniminių alkoholikų klube, -
juokiamės mes,
ir nejučia ateina mintys:
o gal būt aš ir esu alkoholikė,
siurbčioju gyvenimą -
ir galo nesimato.

O kai malonumas dingsta,
aš ateinu čia,
kur skamba šita muzika,
kur gal būt yra nors vienas panašaus likimo žmogus:
Pasišnekam, pasiklausom
ir pradedam viską iš naujo.

Jeigu skausmas kišenėj, tai jau nieks nebemirkčios -
nei namų langai, nei praeiviai.
Ir net jei lietus barbens į makaulės stiklą,
neatidarysiu -
skersvėjis išlauš duris.

God bless every broken.
Still wake up shaking.

apie tobulybę

Akimirka. Tik tiek trunka tobulybė.
Todėl dažniausiai jos ir nepastebim.

Galbūt ji praslinko, kai laižiau sau prakaitą nuo lūpų, užsikąsdama žolės gabalėliu;
galbūt ji praslinko tuomet, kai gulėjau ant ryto žolės ir įsivaizdavau esanti Londone;
galbūt aš jos nepastebėjau ten kažkur tarp žvaigždžių.

Bet jeigu aš jos nepastebėjau, nepajutau, tai dar nereiškia, kad jos ir nebuvo.

Ožiaragiai turi tendenciją įsižiūrėti tokius žmones, kurie yra ne jų nosims.

o leidžiantis saulei belieka valgyt džiūvesėlius.

Ir jeigu šitam krašte gyventų poliarinės meškos, aš vieną tokią auginčiau savo kieme. Atneščiau jai vaflių rytais ( o tai reiškia, kad pirmiausia išmokčiau gaminti valgį ) : sėdėtume, gertume arbatą ir stebėtume, kaip kyla saulė.

Poliarinė meška būtų mano geriausia draugė. Ir jai niekada nereiktų jokio vardo.
Tokie jau tie draugai.

Žmonės keičiasi, bet vietos išlieka.
Štai kas yra nemirtinga.

wild wolves staring at the eye

o jeigu aš šitaip plaukus
šitaip plaukus savus nusikirpčiau
ir dryžuotą megztinį užsidėjus
išeičiau į gatves

ar šypsočiaus aš
ar šypsotumeisi tu
pasislėpęs už mano egzaminų
rezultatų

ar važiuotum paskui
nesvarbu Vilnius tai ar Glazgas
ar nupirktum man lagaminą
o po to jį ir paneštum

ar padarytum taip
kad maži kačiukai rastų namus
o Čakas ir Blair
visad vienas kitą mylėtų

ar nusivežtum mane į Niujorką
ar padarytum man pačią
gražiausią nuotrauką
ar nešiotum mane ant rankų

o po to mokėtum tyliai išeiti?

dust is my inspiration

There's no magic in my hands, neither in yours.
Oh baby, you should know that before you cross my world.

Like a cat in a bag: blind and black.
And you never know, never know.

priešpilnis

Vis arčiau pilnatis, vis arčiau tas tūžmingas kaukimas
Vis toliau siluetas
Vis toliau ir arčiau, ir aš vėl jį prisitraukiu

Vilku tokią naktį
Tai vilku, tai mėnuliu pavirsti per maža
Išsilieti ištirpti į dangų į tylą

O toliau leidžiuos voratinkliais ir nieks visai nebesirimuoja. Bet tiek žodžių. Ir srūva jie kalnų upeliu. Srūva, užlieja ir sako: nutilk.
Nutilk ir tu, į aksominį korsetą susisukus.
Į skrynelę tave į narvelį
Bet kur
tik nutilki.

Kai kulkos baigėsi, likau tik aš
perlamutriniais nagais, raudonom lūpom,
nukandžiotom iki kraujo
ėjau šitaip, kol pėdos nutirpo,
kol nusviro galva ir kambary beliko
tik tas kartus kvapas,
be garso suradęs kelią
nuo Niujorko iki čia,
iki šitos bakūžės, kur laimė niekada neateitų,
nes šičia jautiesi mažesnis už mažą,
nes čia vėjai pučia kiaurai
ir belieka tik kartojimas:
niekada

---
kai išaušo ta diena
aš supratau
jog nei vienas ginklas man
nebepadės
nei vienas įrankis manęs iš ten
ar to iš manęs
nebeištrauks
ir pasiliksim
aš jame - jis manyje
o seilės bėgs man per pirštus
tokios karčios be galo sūrios ir šaltos
ir nieks nebeduos man pirštinės
nieks nebepasirūpins kad ant ginklo neliktų
žymių
kad čia kažkas buvo
kažkieno laimė neatėjo ir praėjo

---
argi čia ateitų tavo laimė?
Gaveli, dar vienas pokeris
ir aš tau atsakysiu

Pirmąjį savo sūnų pavadinsiu Ąžuolu. Kad visas pasaulis jam lenktųsi ir jį gerbtų.
Ir nuolat jam kartosiu: sūnau, būk stiprus. Būk pats stipriausias.
Nes ne visiems žmonėms duota stiprybės. Mokyk juos ir padėk jiems.

Ten pilna bus bičių. Ten avys -
lyg pienių galvutės iš tolo.
Ten krisiu į žolę,
išmesiu rankas kaip nušautas.

Ir bėgs per mane avys,
debesys bėgs ir vėjas,
ir skruzdė delne pasiklys.
(Marcelijus Martinaitis.)

here is the house where it all happens.

Viską galima nuryti, jei nemoki atsišaudyti.

Savo bėdas apklostau patalais, apkamšau, paseku pasaką, pakšteliu į skruostą ir labos nakties palinkiu. Kartais pavargstu šitaip beplušdama, ypač jei tų vargelių nakvoti daug prisirenka. Bet būk geras, ir gausi gerą atgal. Bent šiek tiek. Kada nors. Galbūt vienas iš jų patykos kol užmigsi kuriam nors kamputy, palikęs geriausią vietą jam, prisliūkins ir palies švelniai kaktą sumurmėjęs: bet gelbėk mus nuo pikto.

Gelbėk mus nuo pikto,
sakau kai gula pyktis ant pečių.
Ir tyliai padėkoju, kai namie belieka tiktai laimė.

Ir kiekvieną rytą yra tas pats rytas: tu ateini ir niekada neišeini.